Kaip ir žadėjome, sugrįžome ten. Istorijos pradžia👇
https://www.facebook.com/share/r/1Fmuket8QE/
Sugrįžome paimti Vilčiaus( toks jo vardas buvo)….
Ironiška…. Pats vardas apie viltį….
Kai jį pamatėme prieš dvi dienas, pamiršti jau negalėjome…
Tose džiunglėse, tarp dilgėlių, senas, suvargęs šuo be ausų…
Kodėl? Kas nutiko jo ausytėms?
Pasirodo, kad jos NUŠALO IR NUKRITO….🙈
Šioje vietoje jau nėra ką pasakyti…..
Norisi tik stipriai stipriai jį apkabinti….
Bet jis nesupras…
Tokie jausmai jam nepažįstami…..
Grįžome jo, nes negalėjome negrįžti…..
Vežantis pirmus tris šunelius namo, galvoje sukosi viena vienintelė mintis…..
– Kur jį apgyvendinti. Vietos laisvos nėra.
Ir tada šovė mintis į galvą, kad turime garažą, kurį sutvarkius, bent laikinai jį galėtume įkurdinti jame. Juk ten bus tūkstantį kartų geriau, nei dabar gyvena.
Ir nuo pat ankstaus ryto ėmėmės darbų.
Iki pietų viską sutvarkėme, ir išvažiavome jo parsivežti. Grįžę konstravome duris, tiksliau, vyras konstravo iki vėlaus vakaro. Garažas be langų, kad būtų šviesu reikėjo durų, kad oer jas patektų į patalpą ir šviesa, ir šiluma.
Namo grįžome pervargę, bet laimingi.
Panašu, kad Vilčius yra visiškai apkurtęs. Taip, jis senas, sunkiai vaikšto, o ir gyvenimo džiaugsmo jo akyse nesimato….
Seniai užgeso….Jei kažkada ir buvo…..
Kažkada buvo labai gražus šuo, kuris pateko į netinkamas rankas.
Žingsnis po žingsnio….
Kitą savaitę į kliniką ir žiūrėsime, kaip galime palengvinti jo senatvę…
Toje irštvoje liko tik vienas šuniukas, kuriam irgi reikia surasti vietos.
Ir bus tuščia…. Ir visas devintukas bus saugus.
Nuoroda
