Pamenate, prieš tris savaites pasakojome, kad žmonės miške pamatė 4 šuniukus, bet mes nuvykę jų neberadome. Po poros dienų buvo rasti du šuniukai. Viena mergytė pas mus apsigyveno, o kitą šuniuką pasiėmė jį radę žmonės į Mažeikius.
Bet čia ši istorija nesibaigė. Juk mes nežinojome, kur yra likę 2 šuniukai, ir pagal žmonių pasakojimus, jei, jie nebuvo atvežti ir palikti, tai kazkur turėjo būti ir jų tėvai….
Šunys, kurie tokį gyvevimą pasirinko ne savo noru.
Jie žmogaus palikti, išmesti, pasmerkti gyventi miške….
Tie patys žmonės, važinėdami miške su keturračiais, juos matė( kelis suaugusius šunis), kurie bėgo mišku.
Bet toje teritorijoje ieskoti šuniukų ir sulaukėjusių šunų tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.
BET MES NENULEIDOME RANKŲ.
Kasdien( tris savaites) važiavome ir ieškojome jų. Išgirdę, kad ir aidus šunų lojimo, palikdavome miške maisto.
Ir taip diena iš dienos……
Ir jau atrodė, kad visai nebėra vilties juos rasti, ir suvokėme, kad jei šuniukai palikti mamos, tiek laiko vieni neišgyventų.
Tris savaites…. Ir vieną vakarą( saulė jau leidosi) pamatėme du šunis sėdinčius tolumoje.
Kol priėjome arčiau jie pabėgo tolyn, bet mes ten padėjome maisto tikėdamiesi kad jie sugrįš.
Nežinojome ar sugrįš, ar čia buvo tik laikina jų stotelė…..
Šuniukų aplink nesimatė ir jau vilties juos rasti nebebuvo…..
Bet, pasirodo, likimas mums skiria ne tik išbandymus, bet už pastangas ir atsidėkoja….. Bet tada dar to nežinojome…..
Grįžome į tą vietą kitą dieną ir pamatėme ten šunis. Tada prieiti arčiau nepavyko, nes jie piktai puolė, neleido prieiti arčiau, atrodė kad kažką saugoja, galvojome kad maistą, bet pasirodo ne tik …..
Tądien išėjome su planu sugrįžti rytoj.
Kitą dieną “apsiginklavę” mėsa žengėme jų link.
Jie puolė ir lojo, o mes jiems mėtėme mėsą.
Vienas šuo mėsą valgė, o kitas rinko gabalėlius ir kažkur nešė.
Tądien nepavyko pamatyti kur neša, bet šiandien jau žinome, kad ten buvo mama ir mėsą nešė savo vaikučiams, nors ir pati buvo alkana….
Ji MAMA iš didžiosios raidės.
Kitą dieną( tai buvo šeštadienis prieš Velykas) jau geriau sekėsi įžengti į jų teritoriją, nors lojo- bet jau nebepuolė taip piktai.
Užėjus į jų teritoriją pamatėme lapių urvus, buvo panašu kad jie ten gyvena.
Ruseno maža viltis, kad, gal, yra gyvas bent vienas šuniukas. Pridėjome maisto atsisėdome toliau ir laukėme…
Nereikėjo labai ilgai laukti.
O didžiausia laimė, kad gyvi abu žmonių matyti šuniukai, ir staigmena buvo, kad pavalgyti išlindo ir trečias, apie kurį nieko nežinojome.
Video iš šeštadienio, kai didieji ledai jau pralaužti. Kalytė labai protinga, suprato kad nesame jos priešai.
Planas, visų pirma, paimti šuniukus.
Urvų daug, vos sujudėjus jie sprunka, bet tikiu, kad per savaitę pavyks juos paimti.
O šunų jau irgi nepaliksime likimo valiai.
Dabar juos jaukinsimės, kad galėtume sugaudyti. Jie ten yra trys.
Vis kelsime video kaip mums sekasi, o jūsų prašome palaikykite mus kaip kas galite.
Ačiū
Nuoroda
